Apie tai, kaip susipažinti su galimu partneriu, parašyta daugiau, nei kas nors sugebėtų perskaityti. Apie tai, kaip susirasti draugą, — beveik nieko. Nors žvelgiant į gyvenimo trukmę antrosios pusės paieška daugeliui yra kelių metų epizodas, o draugų rato tirpimas — tyli, dešimtmečius trunkanti tendencija, kurios dauguma net nepavadina problema. Tiesiog vieną dieną paaiškėja, kad paskutinį kartą su kuo nors gyvai bendravote ne dėl darbo prieš keturis mėnesius.

Draugystė turi keistą savybę: visi sutaria, kad ji svarbi, bet beveik niekas nemano, jog jos reikia mokytis. Romantiniai santykiai turi scenarijų — susipažinimas, pirmas pasimatymas, apsisprendimas, bendras gyvenimas. Draugystė scenarijaus neturi. Nėra momento, kai kas nors paklaustų „ar būsime draugai“, nėra pasimatymo, po kurio aišku, kas toliau, nėra net žodžio, kuriuo pakviestum žmogų į draugystę taip, kad tai neskambėtų nepatogiai. Todėl dauguma draugystės atžvilgiu tiesiog laukia — ir nustemba, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties ji nebeatsiranda savaime.

Tačiau tyrimų apie draugystę yra, ir jie kur kas konkretesni, nei būtų galima tikėtis. Yra net skaičius, atsakantis į klausimą „kiek laiko“. Toliau — ką psichologijos ir sociologijos duomenys rodo apie tai, kaip iš tikrųjų atsiranda draugai, kodėl suaugus tai sunkiau, kurios mūsų prielaidos apie kitų žmonių nuomonę yra sistemiškai klaidingos ir ką su visu tuo galima praktiškai padaryti. Tai bendro pobūdžio informacija, o ne psichologo konsultacija.

Kodėl suaugus draugystė iš savaiminio dalyko tampa projektu

Iki maždaug dvidešimt penkerių draugai atsiranda be jokių sąmoningų pastangų, ir tai sukuria klaidingą įspūdį, kad taip bus visada. Mokykla, universitetas, pirmas darbas, bendrabutis, kariuomenė, sporto komanda — visos šios aplinkos daro tą patį darbą už mus: kasdien, be mūsų valios, sugrąžina tuos pačius žmones į tą pačią vietą tuo pačiu metu. Žmogui nereikia nieko organizuoti. Užtenka pasirodyti.

Socialinės psichologijos literatūroje šios aplinkos vadinamos struktūra, kuri gamina draugystę. Joms reikia trijų sąlygų, ir visos trys mokykloje ar universitete egzistuoja savaime: fizinis artumas, reguliarus neplanuotas susitikimas ir aplinka, kurioje nieko nereikia įrodyti. Per pertrauką galima nieko nepasakyti — rytoj vis tiek susitiksite. Nepavykęs pokalbis nieko nekainuoja, nes jį pakeis dar penkiasdešimt kitų.

Suaugus visos trys sąlygos suyra beveik vienu metu. Žmonės išsibarsto po miestus ir šalis. Darbas atrodo kaip struktūra, bet ja nėra: kolegos yra paskirti, o ne pasirinkti, ir pokalbiai turi kainą — pasakytas dalykas grįžta per vertinimą arba per paskalas. Vaikai, būsto paskola ir vakarinės pamainos paverčia laisvą vakarą ne savaime suprantamu dalyku, o resursu, kurį reikia iš kažko atimti. Ir svarbiausia: nebelieka neplanuoto susitikimo. Kiekvienas susitikimas dabar turi būti kažkieno inicijuotas, suderintas ir įrašytas į kalendorių.

Iš to plaukia išvada, kurią patarimų straipsniai dažniausiai praleidžia. Suaugusiųjų draugystė nėra sunkesnė todėl, kad žmonės pasidarė uždaresni ar šaltesni. Ji sunkesnė todėl, kad išnyko infrastruktūra. Tai ne charakterio, o logistikos problema — ir būtent todėl ją galima spręsti.

Draugystė suaugus nenutrūksta dėl konflikto. Ji nutrūksta dėl to, kad niekas nepasiūlė ketvirto susitikimo.

Vienatvė Lietuvoje: skaičiai, apie kuriuos beveik nekalbama

Prieš pereinant prie tyrimų, verta pamatyti, kokiame kontekste visa tai vyksta Lietuvoje, nes jis skiriasi nuo to, kurį matome amerikietiškuose tekstuose. Oficialiosios statistikos duomenimis, 2022 m. 45 % visų Lietuvos namų ūkių buvo vieno asmens namų ūkiai, o vidutinis namų ūkio dydis sumažėjo iki 1,92 žmogaus (2013 m. jis dar buvo 2,0). Tai vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Beveik pusė Lietuvos namų vakare yra namai, kuriuose nieko daugiau nėra.

Gyvenimas vienam savaime nėra vienatvė — ir šią klaidą svarbu nepadaryti. Bet duomenys apie pačią vienatvę taip pat egzistuoja. Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjų skaičiavimais, 7,8 % Lietuvos gyventojų patiria vienatvę — tai daugiau nei 200 tūkst. žmonių, maždaug vienas iš trylikos. Rodiklis viršija maždaug 7 % Europos vidurkį, o labiausiai paveikta 60–74 metų amžiaus grupė.

Kai klausiama ne apie visą populiaciją, o apie konkrečią rizikos grupę, skaičiai išauga iš karto. „Sidabrinės linijos“ apklausoje, kurioje dalyvavo beveik 6 000 vyresnių nei 60 metų Lietuvos gyventojų, beveik 40 % nurodė dažnai jaučiantis vieniši, dar apie 30 % — kad vieniši jaučiasi retkarčiais; maždaug pusei buvo užfiksuoti depresijos simptomai. Organizacijos įkūrėjas Marius Čiuželis yra sakęs tai, kas svarbiausia visai šiai temai: tikrieji problemos mastai yra kur kas didesni už oficialiąją statistiką, nes vienatvė beveik niekada nedeklaruojama savo iniciatyva.

Europos kontekstas patvirtina, kad tai ne lietuviška specifika. Pirmojoje visos ES vienatvės apklausoje (EU-LS 2022), kurią atliko Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras, 13 % europiečių nurodė per pastarąsias keturias savaites jautęsi vieniši „didžiąją dalį arba visą laiką“, o 35 % — bent kartais. Daugiausia vienatvės nustatyta Airijoje (per 20 %), mažiausiai — Nyderlanduose, Čekijoje, Kroatijoje ir Austrijoje (mažiau nei 10 %). Vidurio ir Rytų Europoje rodikliai vidutiniškai didesni nei Šiaurės ir Vakarų.

Pridėkime dar vieną duomenų sluoksnį, kuris parodo tendencijos kryptį. JAV laiko naudojimo apklausos (American Time Use Survey) duomenimis, laikas, praleidžiamas su draugais, dešimtmečius buvo stabilus — apie 6,5 valandos per savaitę — o tada, maždaug nuo 2013 m., pradėjo sparčiai trauktis: iki maždaug keturių valandų per savaitę 2019 m., o kasdienis vidurkis nuo maždaug valandos nukrito iki kelių dešimčių minučių. Smarkiausiai pokytis palietė 15–24 metų žmones. Lietuvoje tokios ilgos laiko eilutės nėra, bet mechanizmas — išmanieji telefonai, namuose praleidžiamas laisvalaikis, dingusios trečiosios vietos — nėra nacionalinis.

Draugystės kaina, išreikšta valandomis

Konkrečiausią atsakymą į klausimą „kiek laiko“ pateikė Kanzaso universiteto komunikacijos profesorius Jeffrey A. Hallas 2019 m. žurnale Journal of Social and Personal Relationships paskelbtame darbe tiesiog pavadinimu „Kiek valandų užtrunka susidraugauti“. Jis atliko du atskirus tyrimus.

Pirmajame dalyvavo 355 suaugusieji, per pastaruosius šešis mėnesius pakeitę gyvenamąją vietą — tai yra žmonės, kurie faktiškai buvo priversti kurti draugų ratą iš nulio. Jų prašyta prisiminti konkretų žmogų, su kuriuo susipažino po persikėlimo, įvertinti, kiek laiko su juo praleido, ir pasakyti, kuriame etape yra ryšys: pažįstamas, atsitiktinis draugas, draugas ar artimas draugas. Antrajame tyrime 112 pirmakursių buvo apklausti praėjus dviem savaitėms po mokslo metų pradžios, o paskui dar kartą po keturių ir septynių savaičių — taip užfiksuojant ne prisiminimą, o realų judėjimą per etapus.

Sujungus abu tyrimus, gavosi skaičiai, kurie nuo tada cituojami visur:

  1. Apie 40–60 valandų — kad pažįstamas taptų atsitiktiniu draugu, tokiu, su kuriuo malonu netikėtai susitikti ir pasikalbėti.
  2. Apie 80–100 valandų — kad atsitiktinis draugas taptų tiesiog draugu.
  3. Daugiau nei 200 valandų — kad žmogus taptų artimu draugu, tuo, kuriam skambinama, kai kas nors atsitiko.

Pirmas dalykas, kurį šie skaičiai padaro, yra paguoda. Jeigu su nauju pažįstamu susitikote keturis kartus po dvi valandas ir vis dar nesijaučiate draugais, tai nėra nesuderinamumo įrodymas. Tai aštuonios valandos iš maždaug penkiasdešimties. Beveik viskas, ką žmonės interpretuoja kaip „neužsikabino“, iš tikrųjų yra tiesiog per mažas valandų skaičius.

Antras dalykas — matematika, kuri paaiškina visą suaugusiųjų draugystės problemą. Jeigu su žmogumi matotės po dvi valandas kartą per mėnesį, iki 200 valandų jums reikės maždaug aštuonerių metų. Jeigu po dviejų valandų kartą per savaitę — apie dvejus metus. Jeigu po keturių valandų kartą per savaitę — maždaug metus. Skirtumas tarp „kartą per mėnesį“ ir „kartą per savaitę“ nėra keturgubas. Jis yra skirtumas tarp draugystės, kuri įvyks, ir draugystės, kuri neįvyks niekada, nes vienas iš jūsų per tą laiką persikels į kitą miestą.

Kodėl darbo valandos beveik neskaičiuojamos

Svarbiausia Hallo išvada dažniausiai nukerpama nuo citatos. Valandos nėra lygiavertės. Laikas, praleistas dirbant kartu, į draugystę konvertuojasi kur kas blogiau nei laikas, praleistas nieko naudingo neveikiant — kalbantis apie nieką, juokaujant, žaidžiant, einant kartu, gaminant maistą. Hallas tai formuluoja tiesiai: bendro darbo valandos „tiesiog nelabai skaičiuojasi“.

Priežastis logiška. Draugystė kuriama per informaciją, kurios funkciniame kontekste nepateikiama: kas jums nepavyko, ko bijote, kas jus juokina, kokia nuomonė, už kurią galėtų pasmerkti. Susitikimas, kuris turi darbotvarkę, tokiai informacijai vietos nepalieka. Būtent todėl žmonės, dirbantys kartu dešimt metų, gali vienas apie kitą nežinoti nieko, o per vieną trijų dienų žygį atsiranda draugystė visam gyvenimui.

Praktinė šio dalyko pasekmė paprasta: renkantis, kur investuoti ribotas valandas, veikla be tikslo yra efektyvesnė už veiklą su tikslu. Bendras hobis nugali bendrą projektą. Ir dar vienas Hallo pastebėjimas, naudingas kaip diagnostinis rodiklis: kai žmonės pereina iš vieno draugystės etapo į kitą, jie padvigubina arba patrigubina kartu praleidžiamą laiką per maždaug tris savaites. Jei bendravimo intensyvumas per mėnesį nekyla, ryšys greičiausiai stovi vietoje.

Dunbaro sluoksniai: kodėl draugų ratas turi lubas

Antrą svarbų dėmenį pridėjo Oksfordo antropologas Robinas Dunbaras. Jis geriausiai žinomas dėl „Dunbaro skaičiaus“ — maždaug 150 žmonių, kiek vidutinis žmogus gali palaikyti kaip prasmingus pažįstamus. Bet praktikai kur kas naudingesnė ne viena riba, o sluoksnių struktūra, kurią Dunbaras ir jo kolegos rado ir gyvose bendruomenėse, ir socialiniuose tinkluose, ir net internetiniuose žaidimuose.

Sluoksniai pasirodo nuostabiai reguliariai — kiekvienas maždaug tris kartus didesnis už ankstesnį:

  • ~5 žmonės — artimiausias palaikymo ratas. Tie, kuriems skambinama trečią valandą nakties.
  • ~15 žmonių — ratas, kuriam galima išsipasakoti ir kurio praradimas būtų skaudus.
  • ~50 žmonių — geri draugai, kuriuos kviestumėte į didelį šventimą.
  • ~150 žmonių — prasmingi pažįstami, kurių vardus, veidus ir istorijas atsimenate.
  • ~500 ir ~1 500 — atpažįstami žmonės ir vardai be konteksto.

Kritiškai svarbu tai, kas šiuos sluoksnius riboja. Ne atmintis ir ne simpatija, o laikas. Artimiausiam ratui reikia nesąmoningai daug bendravimo, ir kadangi valandų per savaitę yra ribotas skaičius, sluoksniai negali plėstis. Tai reiškia dalyką, kurio niekas nemėgsta girdėti: naujas artimas draugas beveik visada atsiranda kažkieno kito vietoje. Ne dėl išdavystės — tiesiog dėl to, kad dvidešimt valandų per mėnesį negali būti skirtos dviem žmonėms vienu metu.

Iš čia ir paaiškinimas, kodėl po persikėlimo, vaiko gimimo ar skyrybų draugų ratas pertvarkomas taip skausmingai ir taip visuotinai. Pasikeitė ne žmonės. Pasikeitė valandų paskirstymas. Tas pats mechanizmas veikia ir teigiama kryptimi: sąmoningai perskirstytos valandos pertvarko sluoksnius per vienerius metus.

Artumas nugali suderinamumą

Klausimas, su kuriuo žmonės ateina, beveik visada yra „kur rasti man tinkamų žmonių“. Seniausias ir vienas atkakliausiai pasitvirtinančių socialinės psichologijos rezultatų sako, kad klausimas užduotas ne visai teisingai.

1950 m. Leonas Festingeris, Stanley Schachteris ir Kurtas Backas ištyrė naujai pastatytą MIT studentų šeimų gyvenvietę Westgate. Namai buvo maži — po dešimt butų, penki kiekviename iš dviejų aukštų — o šeimos į juos pateko iš esmės atsitiktinai, ne pagal savo pasirinkimą. Tyrėjai paprasčiausiai išklausinėjo, kas su kuo susidraugavo.

Rezultatas buvo netikėtas ir jo nepavyko paneigti iki šiol. Draugystes prognozavo ne amžius, ne interesai, ne išsilavinimas, ne šeiminė padėtis ir ne panašumas. Jas prognozavo atstumas. Didžiausia tikimybė susidraugauti buvo su kaimynu už vienų durų. Žmonės tame pačiame aukšte draugavo daug dažniau nei su labai panašiais į save žmonėmis kitame aukšte. Butai prie laiptų turėjo daugiau draugų kitame aukšte vien todėl, kad pro juos vaikščiojo daugiau žmonių. Šis efektas literatūroje vadinamas propinkvitetu (angl. propinquity).

Praktinė išvada apverčia įprastą paieškos logiką. Draugystė atsiranda ne ten, kur yra tinkamiausi žmonės, o ten, kur tie patys žmonės kartojasi. Todėl vienkartinis renginys, net puikus, draugystės beveik niekada nepagamina, o vidutiniškai įdomus, bet kas ketvirtadienį pasikartojantis užsiėmimas — pagamina dažnai. Rinkdamiesi, kur eiti, verta klausti ne „ar man čia bus įdomu“, o „ar aš čia sutiksiu tuos pačius žmones dar dvidešimt kartų“. Grj.lt komanda šį principą yra išskleidusi į dvylika konkrečių būdų, kaip susirasti draugų, sudėtų būtent pagal pasikartojimo, o ne pagal įspūdingumo kriterijų.

Tai taip pat paaiškina, kodėl mažesniuose miestuose ir miesteliuose draugystė dažnai susikuria lengviau nei didmiestyje, nors žmonių pasirinkimas daug mažesnis: pasikartojimas ten įvyksta savaime. Apie tai, kaip ši dinamika veikia ieškant žmonių ne sostinėje, rašėme atskirai — pažintys mažesniuose Lietuvos miestuose.

Iliuzija, kad mūsų nemėgsta, turi pavadinimą

Net kai struktūra sutvarkyta ir žmonės kartojasi, draugystė dažnai nutrūksta dėl visiškai vidinės priežasties: žmogus pats nusprendžia, kad nepatiko, ir daugiau nesiūlo susitikti. Pasirodo, šis sprendimas yra sistemiškai klaidingas — ir tai išmatuota.

2018 m. žurnale Psychological Science Erica Boothby, Gus Cooney, Gillian Sandstrom ir Margaret Clark paskelbė darbą apie tai, ką pavadino „mėgimo atotrūkiu“ (angl. liking gap). Metodika paprasta: du žmonės pasikalba, o paskui kiekvienas atskirai įvertina, kiek jam pačiam patiko pašnekovas ir kiek, jo nuomone, jis patiko pašnekovui. Tada vertinimai sulyginami.

Rezultatas kartojosi visose tirtose situacijose — tarp nepažįstamųjų laboratorijoje, tarp pirmakursių, kurie mokėsi gyventi bendrabutyje, ir tarp visiškai nepažįstamų žmonių asmeninio tobulėjimo seminare. Žmonės nuosekliai ir stipriai nepakankamai vertino, kiek jie pašnekovui patiko. Atotrūkis buvo ir po labai trumpų, ir po vidutinių, ir po ilgų pokalbių. Kitaip sakant, pašnekovas beveik visada išeina palankesnės nuomonės, nei įsivaizduojame.

Priežastis, kaip spėja autoriai, yra informacijos asimetrija. Savo galvoje mes turime pilną prieigą prie visų nevykusių frazių, nutrūkusių minčių ir nepatogių pauzių — ir visa tai svarstome kaip įrodymus. Pašnekovas viso to negirdi; jis girdi tik tai, kas buvo pasakyta. Mes lyginame savo pasirodymą su savo lūkesčiu, jis — su visais kitais tos dienos pokalbiais.

Praktinė šio radinio reikšmė yra bene didžiausia iš visų šiame tekste. Jei po pokalbio jums atrodė „normaliai“, tai su didele tikimybe reiškia, kad kitam atrodė gerai. O tai reiškia, kad teisė pasiūlyti antrą susitikimą priklauso jums kur kas dažniau, nei jaučiate. Beveik visos nesusikūrusios draugystės miršta ne per pirmą susitikimą, o tarp pirmo ir antro — tuo tarpu, kai abu galvoja tą patį ir abu laiko, kad siūlyti turėtų kitas.

Tas pats mechanizmas veikia ir romantiniame kontekste; jį aprašėme rašydami apie tai, ką iš tikrųjų sako tyrimai apie pokalbio pradžias.

Pokalbiai beveik niekada nesibaigia tada, kai norime

Antra dažnai klaidingai interpretuojama patirtis yra pokalbio pabaiga. Jei jautėtės, kad pokalbis užsitęsė ir kažkas buvo ne taip, tai greičiausiai nebuvo apie jus.

2021 m. PNAS Adamas Mastroianni, Danielis Gilbertas ir Timothy Wilsonas paskelbė dviejų tyrimų rezultatus, kuriuose išanalizuota 932 pokalbiai. Dalyvių buvo klausiama, kada jie norėjo, kad pokalbis baigtųsi, ir kada, jų nuomone, to norėjo pašnekovas — viename tyrime kalbėtasi su artimais žmonėmis, kitame su nepažįstamais.

Išvados dvi. Pirma, pokalbiai beveik niekada nesibaigė tada, kai to norėjo abu, ir net gana retai — kai to norėjo bent vienas. Vidutinis neatitikimas tarp norėtos ir faktinės pokalbio trukmės buvo maždaug pusė viso pokalbio ilgio. Antra, žmonės beveik nenutuokė, kada pašnekovas norėjo baigti, ir sistemiškai nepakankamai vertino, kiek partnerio norai skyrėsi nuo jų pačių.

Iš to seka du praktiški dalykai. Nepatogumas dėl pokalbio pabaigos yra ne asmeninis nesugebėjimas, o beveik universali pokalbių savybė — todėl jį galima nustoti laikyti signalu. Ir antra: kadangi pašnekovo norų vis tiek neatspėsite, geriau baigti pokalbį šiek tiek per ankstį, kol jis dar geras. Pokalbis, baigtas žodžiais „turiu bėgti, bet buvo smagu — pakartokim“, yra geriausia įmanoma ketvirto susitikimo investicija.

Nepažįstamieji sutinka kalbėtis daug dažniau, nei tikime

Prieš tai, kai kas nors gali tapti draugu, jis turi tapti pažįstamu, o tai reiškia pirmą pokalbį su nepažįstamu žmogumi — veiksmą, kurio dauguma vengia labiau nei viešo pasisakymo.

2014 m. žurnale Journal of Experimental Psychology: General Nicholas Epley ir Juliana Schroeder paskelbė darbą „Klaidingai ieškant vienatvės“. Čikagos priemiestiniuose traukiniuose ir autobusuose keleiviai buvo atsitiktinai suskirstyti: vieni turėjo užkalbinti šalia sėdintį nepažįstamąjį, kiti — sąmoningai likti vieni su savimi, treti — keliauti kaip įprastai.

Rezultatas buvo tiesiogiai priešingas prognozėms. Užkalbinusieji kelionę įvertino kaip malonesnę nei tie, kurie liko vieni — nors atskira dalyvių grupė, prašyta nuspėti rezultatą, buvo įsitikinusi, kad bus atvirkščiai. Įdomiausia detalė yra apie atstūmimo baimę: dalyviai vidutiniškai spėjo, kad užkalbinti sutiks maždaug 40 % nepažįstamųjų. Praktikoje sutiko visi, į kuriuos buvo kreiptasi. Tyrimas vėliau buvo pakartotas su BBC Londono traukiniuose ir autobusuose — su tokiu pačiu rezultatu.

Klaida, kurią čia matome, yra ne apie drąsą, o apie prognozę. Žmonės neteisingai nuspėja ir tai, kaip jaustųsi, ir tai, kaip reaguotų kitas. Jei bijote užkalbinti, nes „greičiausiai nenorės“, tai ne rizikos vertinimas — tai empiriškai klaidinga prielaida.

Silpni ryšiai: mažiausia draugystės dozė, kuri vis dar veikia

Tarp „vienatvės“ ir „artimo draugo“ yra didelė tarpinė zona, kurią dauguma nuvertina: kasdieniai, visiškai paviršiniai kontaktai su žmonėmis, kurių vardų dažnai net nežinome. Tyrimai rodo, kad ši zona nėra tuščia.

Gillian Sandstrom ir Elizabeth Dunn 2014 m. atliko eksperimentą, kurio dizainas beveik komiškai paprastas: prie judrios kavinės jos sustabdė 60 žmonių ir vienus paprašė su barista pasielgti „socialiai“ — nusišypsoti, užmegzti akių kontaktą, pasakyti kelis žodžius, — o kitus paprašė būti kuo efektyvesniems ir nekalbėti nieko nereikalingo. Tie, kurie kalbėjosi, iš kavinės išėjo geresnės nuotaikos, ir efektą paaiškino priklausymo pojūtis. Platesniame tos pačios autorių darbų cikle silpni ryšiai — pažįstami, kaimynai, nuolatiniai pardavėjai, treneriai — pasirodė susiję su emocine gerove nepriklausomai nuo artimų ryšių.

Kodėl tai praktiškai svarbu žmogui, kuris nori draugų. Pirma, silpni ryšiai yra prieinami iš karto, be jokio projekto ir be 200 valandų. Antra — ir tai svarbiau — būtent iš silpnų ryšių atsiranda stiprūs. Niekas nepereina iš nulio į artimą draugą; visi pereina per pažįstamą. Todėl kaimynas, su kuriuo pasisveikinama, ar žmogus iš to paties treniruočių laiko nėra draugystės pakaitalas. Tai draugystės pradinė medžiaga.

Tarp draugystės ir romantinio ryšio riba čia taip pat plonesnė, nei įprasta manyti: tie patys pasikartojantys kontaktai dažnai perauga į porą, todėl grj.lt gidas apie tai, kaip rasti draugą, draugę ar porą, šių dalykų sąmoningai neatskiria.

Keturiasdešimt penkios minutės, kurios pagreitina artumą

Jei draugystei reikia 200 valandų, kyla logiškas klausimas: ar procesą galima pagreitinti. Atsakymas — iš dalies taip, ir tai žinoma nuo 1997 metų.

Arthuras Aronas su kolegomis žurnale Personality and Social Psychology Bulletin (1997, t. 23, nr. 4, p. 363–377) paskelbė procedūrą, vėliau pasaulyje pagarsėjusią kaip „36 klausimai“. Nepažįstami žmonės buvo suskirstyti po du ir 45 minutes atsakinėjo vienas kitam į klausimų seką, kurios atvirumas palaipsniui didėjo — nuo „ką rinktumeisi vakarienės draugu“ iki „kada paskutinį kartą verkei“. Kontrolinė grupė tas pačias 45 minutes praleido įprastoje smulkioje kalboje.

Rezultatas: po struktūruoto abipusio atsivėrimo dalyviai vieni kitiems jautėsi reikšmingai artimesni nei po lygiai tokio pat ilgo paviršinio pokalbio. Nė vienas tyrimo elementas nebuvo romantiškas; efektas buvo apie artumą kaip tokį.

Iš to nereikia daryti išvados, kad reikia atsispausdinti 36 klausimus ir nešti juos į susitikimą su nauju pažįstamu. Veikiantis principas yra kitas ir jį galima taikyti nepastebimai: artumą kuria abipusis, laipsniškas ir simetriškas atsivėrimas. Simetrija čia esminė — vienpusis atsivėrimas artumo nekuria, o dažnai jį sugriauna, nes klausantysis pradeda jaustis naudojamas. Praktiškai tai reiškia paprastą taisyklę: atsiverkite vienu žingsniu giliau, nei atsivėrė pašnekovas, ir tada palikite jam eilę. Jei jis neperžengia to žingsnio, grįžkite atgal — draugystė nesikuria per spaudimą.

Kur tam paimti temų, jei smulkioji kalba išsenka po dešimties minučių, yra atskiras klausimas. Grj.lt yra surinkusi praktinį pokalbio temų sąrašą, o tai, ko geriau nepradėti nuo pirmos minutės, apžvelgėme rašydami, apie ką kalbėtis susitikus pirmą kartą.

Kodėl tai ne laisvalaikio, o sveikatos klausimas

Draugystė kultūriškai priskiriama prie pramogų — prie to, kas daroma, kai visi svarbūs darbai padaryti. Epidemiologiniai duomenys su tokia hierarchija nesutinka.

2010 m. žurnale PLoS Medicine Julianne Holt-Lunstad, Timothy Smithas ir J. Bradley Laytonas paskelbė metaanalizę, apėmusią 148 atskirus tyrimus ir 308 849 žmones. Rezultatas: žmonės, turintys stipresnius socialinius ryšius, per stebėjimo laikotarpį turėjo maždaug 50 % didesnę tikimybę išlikti gyvi (šansų santykis 1,50; 95 % pasikliautinasis intervalas 1,42–1,59). Efektas išliko nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, pradinės sveikatos, mirties priežasties ir stebėjimo trukmės.

Dvi detalės daro šį skaičių svarbesnį, nei jis atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirma, poveikio stiprumas autorių apibūdintas kaip panašus į rūkymo atsisakymą ir didesnis už tokius gerai žinomus rizikos veiksnius kaip nutukimas ar fizinis neaktyvumas. Antra, efektas buvo stipriausias ten, kur socialiniai ryšiai matuojami sudėtingai — per įsitraukimą į skirtingus ryšių tipus (šansų santykis 1,91) — ir silpniausias ten, kur matuojama paprastai, tik pagal tai, ar žmogus gyvena vienas (1,19, statistiškai nereikšmingas). Tai reiškia, kad reikšminga yra ne gyvenimo vienam faktas, o ryšių tinklo turtingumas: kiek skirtingų žmonių ir kiek skirtingų vaidmenų jame yra.

Vėlesnėje, 2015 m., tos pačios tyrėjų grupės metaanalizėje atskirai išskirti rodikliai: subjektyvi vienatvė buvo siejama su maždaug 26 % didesne ankstyvos mirties rizika, objektyvi socialinė izoliacija — su 29 %, gyvenimas vienam — su 32 %. Šiuos skaičius Lietuvos kontekste verta sudėti su tuo, ką jau žinome: 45 % vieno asmens namų ūkių ir beveik 40 % dažnai vienišų vyresnių nei 60 metų žmonių „Sidabrinės linijos“ apklausoje.

Praktinė išvada nėra sentimentali. Reguliarus susitikimas su draugais nėra tai, kas daroma, kai atsiranda laiko. Pagal poveikio mastą tai yra tos pačios kategorijos sprendimas kaip reguliarus fizinis aktyvumas — tik, kitaip nei sportas, jis reikalauja antro žmogaus, todėl jį lengviau atidėti neribotam laikui.

Praktinis planas: 200 valandų, suplanuotų realistiškai

Sudėjus viską, ką rodo tyrimai, gaunasi ne patarimų sąrašas, o gana konkreti procedūra. Ji nemaloni tuo, kad reikalauja planavimo — bet būtent todėl veikia.

  1. Pasirinkite pasikartojimą, ne renginį. Vienas užsiėmimas, į kurį eisite kas savaitę tris mėnesius, yra vertingesnis už dešimt skirtingų vienkartinių įvykių. Festingerio logika: svarbu ne kas ten bus, o tai, kad tie patys žmonės bus vėl.
  2. Rinkitės veiklą be darbotvarkės. Choras, žygiai, bėgimo grupė, keramika, sodininkų bendrija, savanorystė, stalo žaidimų vakarai. Hallo duomenimis, laisvas laikas konvertuojasi į draugystę geriau nei bendras darbas ar bendras projektas.
  3. Pirmus tris mėnesius nieko nevertinkite. Pagal valandų skaičių per tą laiką jūs dar net nepriartėjote prie „atsitiktinio draugo“ slenksčio. Sprendimas „čia ne mano žmonės“, priimtas penktą savaitę, yra sprendimas, priimtas be duomenų.
  4. Siūlykite antrą susitikimą pirmas. Tai vieta, kurioje miršta dauguma potencialių draugysčių, ir tai vieta, kurioje „mėgimo atotrūkis“ jums dirba prieš. Jei buvo normaliai, tai reiškia, kad kitam buvo gerai.
  5. Siūlykite konkrečiai. „Reikėtų kada nors susitikti“ nėra pasiūlymas, o mandagumo forma, ir abu tai žino. „Šeštadienį vienuoliktą kavos prie Katedros?“ yra pasiūlymas. Konkretumas taip pat palengvina atsisakymą, o tai paradoksaliai didina tikimybę, kad sutiks.
  6. Kelkite intensyvumą, o ne tik kartokite. Hallas pastebėjo, kad pereinant į naują draugystės etapą laikas kartu padvigubinamas ar patrigubinamas per maždaug tris savaites. Po kelių kavų pasiūlykite ką nors ilgesnio: žygį, dirbtuves, savaitgalio išvyką.
  7. Atsiverkite vienu žingsniu giliau ir palikite eilę. Arono principas be klausimų lapo. Simetrija svarbesnė už gylį.
  8. Nenurašykite senų kontaktų. Žmogus, su kuriuo prieš dešimt metų praleidote 300 valandų, valandų banko neprarado. Atnaujintas ryšys prasideda ne nuo nulio, ir tai statistiškai pigiausias būdas turėti draugą.
  9. Naudokite silpnus ryšius kaip startą. Kaimynas, treneris, kolega iš kito skyriaus, nuolatinis pardavėjas. Sandstrom ir Dunn duomenimis, net trumpi kontaktai pagerina savijautą — ir tai yra vieta, iš kurios atsiranda stiprūs ryšiai.
  10. Jei aplinkoje struktūros nėra — pasakykite tai garsiai. Kai gyvenate mažame mieste, dirbate iš namų arba ką tik persikėlėte, laukti neplanuoto susitikimo nėra ko: jo nebus. Tokiu atveju veikia tiesioginis paskelbimas, ko ieškote. Grj.lt turi atskirus skyrius būtent tam — draugystės skelbimus, pašnekovų ir veiklos partnerių kategorijas — ir apžvalgą, kur susipažinti tiems, kuriems įprasti keliai neveikia.

Vienas skaičius, kurį verta pasilikti galvoje planuojant: keturios valandos per savaitę su tais pačiais žmonėmis — tai maždaug 200 valandų per metus. Tai reiškia, kad vienas artimas draugas per metus yra visiškai realus tikslas. Bet tik tuo atveju, jei tos keturios valandos yra kalendoriuje, o ne gerose intencijose.

Klaidos, kurios kainuoja daugiausiai

Beveik visos jos yra ne veiksmai, o neveikimas, pagrįstas klaidinga prielaida — ir būtent todėl jas taip lengva nepastebėti.

  • Laukti, kol pasiūlys kitas. Jis laukia to paties, dėl tos pačios priežasties, ir jūs abu manote, kad neutralumas reiškia nesuinteresuotumą.
  • Interpretuoti valandų trūkumą kaip nesuderinamumą. Aštuonios valandos nėra bandymas. Tai penkta dalis pirmo etapo.
  • Kiekvieną kartą keisti aplinką. Nauja veikla kas savaitę atrodo kaip aktyvumas, bet ji sistemiškai neleidžia įvykti pasikartojimui, be kurio nieko nebus.
  • Tikėtis, kad darbas pagamins draugų. Kartais pagamina, bet kur kas rečiau, nei praleistų valandų skaičius leistų tikėti.
  • Atsiverti per daug ir per greitai. Vienpusis gilus atsivėrimas pirmame susitikime artumo nekuria — jis kuria nelygybę ir dažniausiai atstumia.
  • Laikyti vienkartinį atsisakymą atsakymu. Suaugusio žmogaus „negaliu“ dažniausiai reiškia tiesiog „negaliu tą dieną“. Pasiūlymas, pakartotas po dviejų savaičių, yra normalu, o ne įkyru.
  • Atidėti iki tinkamesnio gyvenimo etapo. Draugystei reikia kalendorinio laiko, kurio negalima suspausti. Pradėti po dvejų metų reiškia turėti draugą po trejų.
  • Manyti, kad po tam tikro amžiaus jau vėlu. Tas pats mechanizmas — artumas, pasikartojimas, valandos — veikia bet kuriame amžiuje. Kas keičiasi, tai tik struktūrų, kurios tai padarytų už jus, skaičius. Šiai temai grj.lt yra paskyrusi atskirą tekstą apie draugystę po 40.

Atskirai verta pasakyti apie saugumą, nes dalis susipažinimų prasideda internete. Draugystės skelbimuose ir pokalbiuose veikia tos pačios atsargumo taisyklės kaip ir romantinėse pažintyse: neatiduoti asmeninių duomenų pirmomis dienomis, pirmą kartą susitikti viešoje vietoje, pasakyti kam nors, kur einate. Detaliau tai aprašėme rašydami apie saugų pirmą susitikimą ir privatumą bendraujant internetu.

Dažniausiai užduodami klausimai

Trumpi atsakymai į klausimus, kurie kyla dažniausiai, kai apie draugystę pradedama mąstyti ne kaip apie nuotaiką, o kaip apie procesą.

Kiek laiko reikia, kad atsirastų tikras draugas?

Pagal Jeffrey Hallo 2019 m. tyrimą, atsitiktiniu draugu žmogus tampa maždaug po 40–60 valandų kartu, draugu — po 80–100, o artimu draugu — po daugiau nei 200 valandų. Praktiškai tai reiškia, kad susitinkant po dvi valandas kartą per savaitę artima draugystė realiai susikuria per maždaug dvejus metus, o susitinkant kartą per mėnesį — beveik niekada, nes vienas iš jūsų per tą laiką pakeis gyvenimą.

Ar tikrai svarbiau kartotis nei rasti tinkamą žmogų?

Pagal duomenis — taip, bent jau pradžioje. Festingerio, Schachterio ir Backo 1950 m. tyrime draugystes prognozavo ne interesai, amžius ar panašumas, o fizinis atstumas ir tai, kiek dažnai žmonės vienas kitą sutikdavo neplanuotai. Tai nereiškia, kad suderinamumas nesvarbus; tai reiškia, kad be pasikartojimo suderinamumas net neturi galimybės pasireikšti, nes ryšys nutrūksta gerokai anksčiau.

Kodėl po trisdešimties ar keturiasdešimties draugų vis mažiau?

Pagrindinė priežastis nėra charakterio kaita, o struktūros išnykimas: mokykla, universitetas ir bendrabutis kasdien sugrąžindavo tuos pačius žmones į tą pačią vietą, o suaugus to nebedaro niekas. Antra priežastis yra Dunbaro sluoksnių logika — artimiems ryšiams reikia daug valandų, o jų kiekis ribotas, todėl vaikai, paskola ar persikėlimas automatiškai perskirsto laiką ir kai kurie ryšiai išnyksta be jokio konflikto.

Ar normalu turėti tik vieną ar du artimus draugus?

Visiškai normalu. Dunbaro tyrimuose artimiausią palaikymo ratą vidutiniškai sudaro apie penkis žmones, o galinčių išsipasakoti — apie penkiolika, bet tai vidurkiai, aplink kuriuos individualūs skirtumai dideli. Sveikatos tyrimuose reikšmingesnis rodiklis buvo ne draugų kiekis, o ryšių įvairovė ir reguliarumas: Holt-Lunstad metaanalizėje efektas buvo stipriausias ten, kur socialinis įsitraukimas matuotas sudėtingai, o ne ten, kur tik skaičiuota, ar žmogus gyvena vienas.

Ką daryti, jei bandau, bet nieko neišeina?

Pirmiausia patikrinkite ne save, o skaičius: kiek valandų realiai praleidote su tuo pačiu žmogumi ir kiek kartų pasiūlėte susitikti pirmas. Dažniausiai atsakymas būna „mažiau nei dešimt“ ir „nė karto“. Jei valandų pakanka ir siūlymas buvo abipusis, o draugystė vis tiek nesikuria, tai normalus rezultatas — dalis kontaktų tiesiog nepereina į kitą etapą, ir vienintelis būdas tai kompensuoti yra didesnis bandymų skaičius, o ne didesnės pastangos viename.

Ar galima susidraugauti internetu ar per skelbimus?

Galima, ir mechanizmas tas pats, tik struktūrą tenka sukurti sąmoningai. Internetinis kontaktas išsprendžia sunkiausią dalį — suranda žmogų, kuris taip pat ieško, — bet valandų jis savaime negamina, todėl draugystė atsiranda tik tada, kai bendravimas pereina į reguliarų pasikartojantį formatą: nuolatinį pokalbį, bendrą veiklą ar susitikimus gyvai. Pradedant per skelbimus verta iš karto galvoti apie antrą ir trečią susitikimą, o ne tik apie pirmą žinutę.

Kaip pasiūlyti susitikti, kad nebūtų nepatogu?

Trys dalykai daro pasiūlymą lengvu: konkretumas, trumpumas ir lengvas atsisakymas. „Šeštadienį vienuoliktą kava prie Katedros?“ veikia geriau nei „reikėtų kada nors susitikti“, nes į pirmą galima atsakyti vienu žodžiu, o antras nieko neprašo. Pridėjus laisvą išlygą — „jei netinka, galim kitą savaitgalį“ — atsisakymas nebekainuoja, ir todėl sutikimo tikimybė paradoksaliai padidėja. Praktinių formuluočių pavyzdžių yra grj.lt tekste apie tai, kaip rašoma pirmoji žinutė.

Ką iš viso to verta pasilikti

Draugystė suaugus atrodo kaip charakterio ar sėkmės klausimas, bet tyrimuose ji atrodo kaip mechanika. Reikia artumo ir pasikartojimo, nes be jų ryšys nutrūksta anksčiau, nei prasideda. Reikia valandų — apie penkiasdešimt iki pirmo etapo ir per du šimtus iki artimos draugystės — ir jos turi būti laisvos, o ne darbinės. Reikia to, kad kažkas pasiūlytų antrą susitikimą, ir statistiškai tas kažkas turėtų būti jūs, nes kitas jūsų nuomonę apie save vertina palankiau, nei jums atrodo.

Nemaloni šios mechanikos dalis ta, kad ji reikalauja planuoti tai, kas turėtų atsirasti savaime. Gera dalis — kad mechaniką galima pakeisti, o charakterio negalima. Keturios valandos per savaitę, įrašytos į kalendorių, per metus duoda du šimtus valandų. Tai visas kelias nuo nepažįstamo žmogaus iki to, kuriam skambinama, kai kas nors atsitiko.

Šis tekstas yra bendro pobūdžio informacija, paremta vieša tyrimų medžiaga, o ne psichologo ar psichoterapeuto konsultacija. Jei vienatvė tęsiasi ilgai, ją lydi nemiga, nuovargis ar nenoras keltis, verta kreiptis į specialistą — tai tokia pati medicininė, o ne charakterio problema, kaip ir bet kuri kita. Emocinę paramą Lietuvoje nemokamai teikia „Jaunimo linija“ (8 800 28888) ir „Sidabrinė linija“ (8 800 80020).